The importance of assessing clients’ coping strategies

Posted Posted in Assessment, Coping

By Nadia Garnefski and Vivian Kraaij, Department of Clinical Psychology, Leiden University, The Netherlands

Rob has just heard that he has HIV (negative event). He thinks that he is the one to blame for this (self-blame) and he avoids seeing his friends (withdrawal). The situation makes him sad. When sitting at home, he cannot stop thinking about his feelings (rumination) and believes that what has happened to him is a complete disaster (catastrophizing). Because he feels sad, he has little energy. As a result, he withdraws even more. This makes him even sadder. In this way, Rob is drawn into a downward spiral.


Are your clients being defensive? If so, self-affirmation may help.

Posted Posted in Communication, Motivation, Self-affirmation, Self-efficacy

Peter Harris and Ian Hadden, The Self-Affirmation Research Group, School of Psychology, University of Sussex, UK

Have you ever been reluctant to face up to something you’d rather ignore? Maybe your fondness for something bad for you that you eat too often or your tendency to avoid health check-ups? Well, you’re not alone. Most of us think we are generally quite sensible and competent people. So, being told that something we do is not really sensible or competent can be quite challenging. As a result, we can be pretty skilled at resisting messages we’d prefer not to hear.


Becoming your better self as reason for changing behavior

Posted Posted in Mental Imagery, Possible selves

By Winifred Gebhardt, Leiden University, The Netherlands

About nine years ago, I became a vegetarian overnight. In a novel I was reading, the main character explained how he could not eat anything “in which at some time a heart had been beating”. Like a thunderbolt these few words sunk in. I realized that this was exactly how I felt. I stopped eating meat and fish instantly, and I have not had any problem sticking to this new diet ever since. The new behavior perfectly fitted the “person I am”. 

Conversely, in the past I used to jog regularly and could easily run seven kilometers. However, I never regarded myself as a “sporty person”, and whenever a barrier occurred such as being ill, I lapsed into being a couch potato. I now no longer try to “be sporty” but do try to walk whenever I can during the day. I consider myself an “active person”. 


N-of-1 studies: What can we learn by studying a single case?

Posted Posted in Assessment, Interventions

By Marie Johnston and Derek Johnston, University of Aberdeen, Scotland

Practitioners frequently want the answer to a problem which concerns one person, one health care team, one hospital or one region etc.  For example, it may be important to know how often an obese man snacks, when and where he snacks and if stress makes it worse.   Or you may wish to find out how often members of the healthcare team omit hand hygiene, if it is worse when they are under-staffed and if ward adverts improve it.  Or you may be investigating sources of clinical errors to check if they are more common on some wards or for some grades of staff.  Or, at a policy level, it might be valuable to investigate whether a new regulation, such as a smoking ban in public places has affected smoking rates.

You might try to answer these questions by asking people what they think or remember but it would be better to ask or observe at the critical  times and places to avoid problems of bias and forgetting. Recent technological advances such as digital monitoring using smartphones make it easier to track what is going on in real time and an n-of-1 study might allow you to answer your question.

N-of-1 studies are possible when the problem can be assessed repeatedly to look at change over time.  Then one can describe the problem and examine whether it is better or worse under some conditions.  Or one may introduce a new intervention or treatment and assess whether it is having the proposed effect.

The simplest evaluation of the data collected is the observation of trends on a graph as in the illustrations below.  This is an essential step in any n-of-1 analysis and can be sufficient. Additionally, there are methods of statistical analyses for n-of-1 studies.  More complex methods continue to be developed (e.g., methods for assessing dynamic change ).


Fizinis aktyvumas vyresniame amžiuje: kada jau gana?

Posted Posted in Goal setting, Motivational interviewing, Self-monitoring

By Anne Tiedemann, The University of Sydney, Australia

„Aktyvumo trūkumas sunaikina kiekvieno žmogaus gerą būklę, o judėjimas ir metodiniai fiziniai pratimai ją saugo ir išlaiko“… Platonas, 400 m. pr. kr.

Jau seniai žinoma, kad reguliarūs fizinio aktyvumo įpročiai yra svarbūs sveikatai ir gerovei. Tačiau sveikatos skatinimo žinutės dažniausiai nukreipiamos į vaikus ir jaunimą, mažiau dėmesio skiriant fizinio aktyvumo svarbai tarp 65 metų ir vyresnių žmonių. Tačiau vyresniame amžiuje yra labai svarbu įtraukti fizinį aktyvumą į kasdienę veiklą.


Svorio tema konsultacijose

Posted Posted in Communication

By Jane Ogden, University of Surrey, UK

Konsultacijoje apie svorį nėra lengva kalbėti. Kai kuriems pacientams jau atsibodo kiekvieną kartą apsilankius klinikoje girdėti „jums reikėtų numesti svorio“: nepriklausomai nuo to, ar jie atėjo dėl gerklės skausmo, gimdos kaklelio tepinėlio ar galimos širdies problemos. Gali būti, kad visą gyvenimą jie jautėsi medikų stigmatizuojami, ir galvojo, kad  viskas, ką kiti juose mato, yra tik jų kūno svoris. Nors taip jaučiasi kai kurie asmenys, kiti,  galbūt, niekada nelaikė savo svorio problema, todėl dėl tokių užuominų gali jaustis nustebę ir įžeisti. Kai kurie žmonės tiesiog nenori girdėti tokios žinutės ir blokuoja bet kokius žodžius, galvodami, pavyzdžiui „ką jūs žinote – esate plonas / storas / per jaunas / per senas“ arba „mokslas visada klysta“. Todėl, kalbant apie svorį, reikia  labai atidžiai rinktis „kada“, „kaip“ ir „ką“ sakyti antsvorio turinčiam žmogui. 


Saviveiksmingumas: tikėjimas, kad žmonės gali pakeisti savo gyvenimo būdą

Posted Posted in Motivation, Self-efficacy

By Ralf Schwarzer, Freie Universität Berlin, Germany and SWPS University of Social Sciences and Humanities, Poland

Changing behavior may often be desirable but difficult to do. For example, quitting smoking, eating healthily and sticking to a physical exercise regimen all require motivation, effort, and persistence. While many psychological factors play a role in behavior change, self-efficacy is one of the most important.


Pasakojimas apie slaugymą

Posted Posted in Social Support

By Irina Todorova, Health Psychology Research Center in Sofia, Bulgaria

Senstančių artimųjų, kurių sveikata turbūt yra silpna, slaugymas gali būti sudėtinga ir paini patirtis, kuri vienu metu yra ir maloni, ir varginanti. Medicinos mokslas padeda žmonėms gyventi ilgiau, sveikiau, o kai kuriais atvejais gali sulėtinti kognityvinį silpimą, kuris dažnai ateina su amžiumi. Tai, kaip šeimos rūpinasi vyresniais nariais, taip pat senėjimo, demencijos ir globos prasmė skiriasi įvairiuose kultūriniuose kontekstuose. Dauguma žmonių sensta namuose kaip bendruomenių nariai, o tai duoda psichosocialinę naudą ir vyresnio amžiaus žmonėms, ir skirtingoms šeimos narių kartoms. Tuo pat metu, silpstančios sveikatos žmonių priežiūra yra lydima fizinio krūvio, psichologinės įtampos, sielvarto, susijusio su besitęsiančia netektimi ir galimų finansinių sunkumų tenkančių slaugytojui.


Motivation and the first steps toward physical activity

Posted Posted in Goal setting, Motivation, Self-regulation

By Keegan Knittle, University of Helsinki, Finland

Here’s a familiar story from primary care: an individual who would clearly benefit from more physical activity comes into the clinic. We discuss their physical (in)activity, and in the end, the person says they just aren’t motivated to change. What’s a clinician supposed to do? How can we motivate this person to at least consider changing their behavior for the better? Or better yet, how can we help them to form good intentions for being active?


Pozityvios psichologinės intervencijos darbe

Posted Posted in Intervention design, Interventions

By Alexandra Michel, Federal Institute for Occupational Health and Safety, Germany and Annekatrin Hoppe, Humboldt Universität, Germany

Didelę dalį savo būdraus laiko darbuotojai praleidžia darbe. Nenuostabu, kad reikalavimų sumažinimas bei išteklių padidinimas (pvz. savarankiškumo, socialinės paramos, pasitikėjimo savimi) darbe yra svarbūs skatinant darbuotojų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, gerovę ir sveikatą. Per pastaruosius kelerius metus tyrimuose nagrinėjami ne tik būdai, kaip ištaisyti neigiamus streso darbe padarinius, tačiau ir būdai, kaip skatinti išteklius, siekiant pagerinti darbuotojų gerovę darbe. Ypatingai pozityvių psichologinių intervencijų darbo vietoje yra naujiena profesinės sveikatos psichologijos srityje. Pozityvios psichologinės intervencijos sutelktos į išteklių kūrimą ir išteklių praradimo prevenciją, bei apima  veiklą, kuria siekiama ugdyti teigiamus jausmus, elgesį ir suvokimą. Šiame bloge mes išskiriame tris metodus, kurie gali padėti darbuotojams kurti savo išteklius ir skatinti gerovę darbe.