By Irina Todorova, Health Psychology Research Center in Sofia, Bulgaria

Senstančių artimųjų, kurių sveikata turbūt yra silpna, slaugymas gali būti sudėtinga ir paini patirtis, kuri vienu metu yra ir maloni, ir varginanti. Medicinos mokslas padeda žmonėms gyventi ilgiau, sveikiau, o kai kuriais atvejais gali sulėtinti kognityvinį silpimą, kuris dažnai ateina su amžiumi. Tai, kaip šeimos rūpinasi vyresniais nariais, taip pat senėjimo, demencijos ir globos prasmė skiriasi įvairiuose kultūriniuose kontekstuose. Dauguma žmonių sensta namuose kaip bendruomenių nariai, o tai duoda psichosocialinę naudą ir vyresnio amžiaus žmonėms, ir skirtingoms šeimos narių kartoms. Tuo pat metu, silpstančios sveikatos žmonių priežiūra yra lydima fizinio krūvio, psichologinės įtampos, sielvarto, susijusio su besitęsiančia netektimi ir galimų finansinių sunkumų tenkančių slaugytojui.

Naratyvinės sveikatos psichologijos tikslas – suprasti žmonių išgyventas patirtis ir prasmes jų kasdieniniame kontekste pasakojimo pagalba, ypač dėl sveikatos, ligų bei susijusių identiteto pokyčių. Pasakojimai gali padėti žmonėms suvokti netikėtus „biografinius trikdžius“ bei sukurti ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities, taip pat atkurti pasikeitusio savęs ir santykių tęstinumą. Sujungiant atskirus įvykius į tekančią istoriją, žmonės sukuria paaiškinimus  to, kas atsitiko, ką tai reiškia ir kuo dabar tapo. Kaip matėme ir atlikdami tyrimus, susijusius su slauga, pasakojimai leidžia slaugytojams suprasti, kaip jų santykiai su mylimu žmogumi yra iš naujo apibrėžti laiko. Naratyvinė sveikatos psichologija pabrėžia, kad pasakojimai turi daug lygių, tokių kaip asmeniniai, socialiniai ir kultūriniai, kurie gali paaiškinti sveikatos neatitikimus. Pacientų pasakojimai, jų formalūs ir neformalūs slaugytojai yra akcentuojami ir medicinoje, įskaitant medicinos praktiką ir medicininį švietimą.

Rūpinimasis slaugytoju: Mokslininkai ir praktikai domėjosi kaip būtų galima palaikyti slaugytojus. Vertinimo tyrimai parodė, kad įvairūs metodai gali būti naudingi ir juos galima apibendrinti šiose grupėse:

• Švietimas ir mokymas – didinti žinias apie senėjimą ir demenciją, jos stadijas ir simptomus;
• Socialinė parama – teikiama bendraminčių pagalbos grupėse ar internetine forma; taip pat šeimos ar draugų;
• Atokvėpis – socialiniai tinklai ar organizacijos gali suteikti atokvėpį nuo slaugymo ir palengvinti slaugytojo nuovargį;
• Sveikatą skatinantis elgesys slaugytojams, toks kaip fizinis aktyvumas, streso mažinimas praktikų ir veiklų pagalba.

Taip pat turime pabrėžti, kaip svarbu remti neformalių slaugytojų, pacientų ir jų šeimų paramos politiką. Pavyzdžiui, Masačusetso įstatymų leidėjai, atsakydami į šeimų ir sveikatos priežiūros specialistų indėlį, kurį palaikė vietinis Alzheimerio asociacijos skyrius, neseniai priėmė Masinį Alzheimerio ir demencijos įstatymą. Šiais teisės aktais bus remiamas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų mokymas diagnozuoti ir aprūpinti demencija sergančius pacientus bei jų šeimas; tinkamai informuoti apie diagnozę; ir užtikrinti tinkamą ūmią priežiūrą ir apsaugą nuo piktnaudžiavimo.

Naratyvinė sveikatos praktika: Naratyvinės praktikos yra nukreiptos į asmenį, dialoginės ir integruotos į kultūrinius bei struktūrinius kontekstus, kuriuose vyksta slauga. Slaugytojų naratyvo praktika padeda kurti jų asmeninę prasmę, taip pat didina jų „naratyvinę kompetenciją“ – klausytis ir prisitaikyti prie asmens, kuriuo jie rūpinasi, istorijų bei patirties.

Viena išvada iš intervencijų meta analizių dėl slaugytojų gerovės skatinimo, yra tai, kad jos efektyviausios tuomet, kai yra įtraukti ir slaugytojai, ir pacientai. Yra keletas pavyzdžių apie pasakojimo programas, įdiegtas globos namuose (pvz. „gyvenimo istorijos darbas“ ir „prisiminimų darbas“). Nors dauguma jų orientuoti į pagyvenusius žmones, kai kurios iš jų yra organizuojamos kaip bendros ar jungtinės pasakojimo praktikos, įtraukiant šeimas ir neformalius slaugytojus.

Slauga gali būti labai sudėtinga neformaliems slaugytojams, išgyvenama per istorijas, kurias apjungia nuovargis ir sielvartas, kurios padeda gilinti santykius su artimaisiais. Padedant slaugytojams priimti savo pačių istorijas, galima prisidėti prie naujos prasmės ir tikslo kūrimo.

Naratyvinės praktikos požiūriu mes siūlome praktikams įgyvendinti šiuos pasiūlymus, kuriuos slaugytojai taip pat galėtų įtraukti į kasdienę slaugą.

Praktinės rekomendacijos

• Skatinkite (neoficialius) slaugytojus dalintis savo istorijomis apie slaugą ir besikeičiančius santykius su artimuoju. Paklauskite atvirų klausimų („pasakykite apie laikus, kai…“) ir klausykitės empatiškai, skatinkite slaugytojus kalbėtis su draugais arba prisijungti prie bendraminčių palaikymo grupių, kuriose yra dalinamasi patirtimi pasakojant.
• Skatinkite slaugytojus imtis dienoraščio rašymo, taip pat, skaityti ir apmąstyti literatūrą bei poeziją. Šių istorijų apmąstymas yra naudingas būdas slaugytojams suprasti, kas vyksta jų gyvenime, ir tai gali būti naudinga sveikatai įvairiais būdais.
• Pripažinkite, kad slaugytojų pasakojimai yra susiję su santykiais ir pasiūlykite slaugytojams bei slaugomiems asmenims skirti laiko pabendrauti apie savo bendrą praeitį ir dabartį. Suteikite slaugytojams idėjų, kaip iššaukti ir apjungti prisiminimus su slaugomu asmeniu (pvz., žiūrint į senas nuotraukas, daiktus, kurie įkūnija bendrus prisiminimus, kuriant atminties dėžutes ir koliažus).
• Šioms pasakojimo praktikoms įgyvendinti reikia laiko, ir jos gali nerezonuoti su visais slaugytojais. Todėl jie turėtų būti aptariami jautriai ir tik kaip galimybės. Kadangi pasakojimai gali sukelti daugybę emocijų, pasakojimo praktikos gali būti vykdomos trumpais etapais.

Vertė Antanas Zigmantas Goštautas