Kerry Chamberlain, Massey University, Auckland, New Zealand

Ką žmonės daro su vaistais kai jie patenka į namus? Stebėtina, tačiau atsakant į šį klausimą atlikta tik keletas tyrimų. Vienok, klausimas yra svarbus, nes daugelis medikamentų namuose vartojami kontroliuojant pačiam vartotojui. Receptiniai vaistai yra reguliuojami, manoma, kad juos išrašius ir nupirkus jie yra vartojami kaip nurodyta. Žmonėms prieinami ir vartojami įvairūs vaistai, kurie yra parduodami be apribojimų (pvz. skausmo malšinimui), alternatyvūs medikamentai (pvz. homeopatiniai preparatai) ir kiti, su sveikata siejami preparatai, kurie nevadinami vaistais (pvz. Maisto papildai, probiotiniai gėrimai). Tačiau, svarbu pažymėti, kad skirtingose šalyse  gali  ženkliai skirtis visų rūšių medikamentų prieinamumas.

Visų rūšių medikamentai yra sudėtingi  socialinės panaudos objektai ir būtų klaidinga juos traktuoti tik kaip paprastas medicinines technologijas, naudingas tiesioginiam  ar paliatyviam gydymui, naudojant kaip paskirta. Vaistų veiksmingumas labai priklauso nuo dozės. Kai kurie (pvz. Paracetamolis) turi platų terapinį indeksą (t.y. pakankamai gerai toleruojami plačiose dozės ribose), kai kiti (pvz. levotiroksinas), turi siaurą terapinį indeksą (t.y. nedideli dozės skirtumai gali sutrikdyti gydymą ir/ar sukelti stiprias pašalines reakcijas). Bet kokį gydymą vaistais lydi kokie nors pašaliniai reiškiniai. Kai kurie labai silpni nepastebimi daugeliui vartotojų, kai kurie – stipresni ir potencialiai pavojingesni. Medikamentai sukelia įvairius reiškinius, tačiau ir patys žmonės labai skirtingai toleruoja vaistus. Tolerancija gali keistis laikui bėgant, naudojant vaistą pakartotinai.

 

Turime pakankamai įrodymų, kad tik pusė prirašytų vaistų yra naudojami kaip nurodyta. Tai įvyksta dėl įvairiausių priežasčių, – patirtų pašalinių reiškinių, susirūpinimo dėl galimos priklausomybės, įsitikinimų apie  ligą, vaistus ir gydymą.

 

Todėl, svarbu suvokti kaip žmonės suvokia gydymą savo kasdieniame gyvenime. Mes atlikome tyrimą 55 namų ūkiuose, tikslingai pasirinktų keturiuose Naujosios Zelandijos miestuose. Mes nesidomėjome kaip jie laikosi gydymo, bet prašėme aptarti jų vaistų vartojimo įpročius, papasakoti, kur namuose jie laiko įvairių rūšių vaistus, parodyti ir papasakoti apie visus jų namusoe laikomus vaistus.

 

Kelios svarbiausios šio tyrimo išvados:

 

• Visuose namuose nustatyta didelė įvairovė skirting medikamentų – receptinių, parduodamų be apribojimų ir alternatyvių, saugomų įvairiose namų vietose. Saugojimo vieta buvo parenkama patogi vartojimui, paskirsčius bendro naudojimo vaistus bendrose erdvėse (virtuvėje ar svetainėje), o individualios paskirties – asmeninio naudojimo vietose (miegamuosiuose, vonios kambariuose) ir atokesnėse vietose (spintose ar mansardose) senesni medikamentai. Toks vaistų išdėstymas atspindėjo santykių šeimoje ir rūpinimosi vienų kitais pobūdį namų ūkyje.
• Žmonės suprato ir vartojo vaistus labai skirtingai. Nuo pasipriešinimo vartojimui iki vartojimo įvairovės, susiaurinant ar išplečiant vaistų vartojimą, priklausomai nuo medikamento tipo ir gydomo sutrikimo.
  • Pavyzdžiui, kai kurie savotiškai galvojo apie antibioitikus: „Aš nemėgstu naudoti antibiotikų… antibiotikai turėtų būti vartojami tik kraštutiniu atveju”.
  • Kiti, vartojantys psichotropinius vaistus mažino vartojamas dozes, dėl pašalinių reiškinių ar priklausomybės: „Aš norėjau gyventi kaip pilnavertis visuomenės narys… Kad pasijusčiau gerai turėjau mesti vartoti vaistus“.
  • Žmonės, naudojantys alternatyvius medikamentus, dažnai kategoriškai priešinasi medicininiam gydymui: „Aš geriau išlauksiu be nieko arba vartosiu bet kokį alternatyvų papildą, nei vaistus“.
  • Kiti kaitaliojo vaistų dozes priklausomai nuo simptomų: „Man buvo paskirta didesnė dozė, bet aš nusprendžiau pabandyti ir vartoti kiek galima mažiau“.
• Tokia kasdienio gydymosi praktika priklausė nuo to, kaip žmonės supranta gydymo vertę ir vietą visuomenėje. Gydymas gali sutrikdyti, jei rinkodarininkų bei žiniasklaidos skelbimai sukelia baimę ir nerimą, skelbiant „nenatūralų“ ar nekontroliuojamą vartojimą. Taip pat, atvirkščiai, gali įnešti pusiausvyrą, kai gydymas yra suprantamas, kaip nešantis „balansą“, atstatantis tvarką ir kontrolę. Gydymas taip pat įtraukia moralinius dalykus, kai būna vertinamas, kaip „neišvengiamas blogis“, ko pasėkoje vartojant reikalinga neprarasti asmeninio budrumo arba vaistų vartojimas sukuria asmens tapatybės pasikeitimą, reikalingą pagalbos, kai vaistų vartojimas yra vertinamas kaip sergančio asmens „moralinis žlugimas“, arba stigmatizuotas žlungantis kūnas.

 

Vietoje to, kad buitinio vaistų vartojimo praktiką vertinti kaip neracionalią mes tvirtiname, kad ši praktika turi savo logiką, suprantamą kaip „buitinę farmakologiją“ , kur paciento gydymosi perspektyva priklauso nuo jų būsenos ir jų sveikatos naratyvo. Ši buitinė farmakologija įtakoja ir paveikia gydymosi praktiką namuose, tokiu būdu kaip anksčiau aprašyta, pateikia trūkstamą perspektyvą įvairiuose metoduose kaip suprasti vaistų vartojimą. Vaistų vartojimas namuose turi savo socialinį gyvenimą.

 

 

Rekomendacijos

• Sveikatos psichologijos praktikai turėtų suprasti, kad vaistų vartojimas yra socialinė praktika ir būtent taip šį reiškinį ir vertinti, o ne žiūrėti išskirtinai iš biomedicininio režimo laikymosi perspektyvos.
• Gydymasis vaistas gali būti geriau suprastas priklausomai nuo vietos situacijos, ypač laiko ir vietos praktikos namuose, kuri yra įjungta į kasdieninį namų gyvenimą. Sveikatos psichologijos praktikas, siekiantis sutvarkyti vaistų vartojimą, turėtų aptarti, atskleisti šias namų aplinkybes ir patarti pacientui, kaip jas pakeisti.
• Sveikatos psichologijos praktikai turėtų vaistų vartojimą aptarti atvirai su pacientu ir rekomendacijas pritaikyti prie paciento ligos sampratos, įsitikinimų, vaistų vertinimo ir galimybių, vaistų vartojimą įjungti į kasdieninį gyvenimą.

 

Translated by Antanas Gostautas