{"id":1197,"date":"2019-01-14T13:23:07","date_gmt":"2019-01-14T13:23:07","guid":{"rendered":"http:\/\/practicalhealthpsychology.com\/?p=1197"},"modified":"2025-11-04T14:28:37","modified_gmt":"2025-11-04T14:28:37","slug":"motivation-and-the-first-steps-toward-physical-activity","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/2019\/01\/motivation-and-the-first-steps-toward-physical-activity\/","title":{"rendered":"Motivation"},"content":{"rendered":"

By Keegan Knittle, University of Helsinki, Finland <\/strong><\/h3>\n

\u012eprasta istorija pirmin\u0117je sveikatos prie\u017ei\u016broje: asmuo, kuriam akivaizd\u017eiai pad\u0117t\u0173 daugiau fizin\u0117s veiklos, atvyksta \u012f klinik\u0105. Mes aptariame j\u0173 fizin\u0119 (ne) veikl\u0105, o galiausiai \u017emogus sako, kad jie tiesiog n\u0117ra motyvuoti keistis. K\u0105 gydytojas tur\u0117t\u0173 daryti? Kaip galime motyvuoti \u0161\u012f asmen\u012f bent jau apsvarstyti galimyb\u0119 pakeisti savo elges\u012f? Arba dar geriau, kaip galime pad\u0117ti jiems suformuoti tinkamus ketinimus b\u016bti aktyviems?<\/p>\n

Konsultuodami \u201enemotyvuotus\u201c asmenis, gydytojai da\u017eniausiai pradeda nuo informavimo apie fizinio aktyvumo naud\u0105. Gali b\u016bti, kad jie taip pat pataria asmeniui tapti aktyvesniu, ta\u010diau tai darydami, gali pamir\u0161ti \u012fvertinti asmens individualius nusistatymus d\u0117l fizini\u0173 pratim\u0173. Tod\u0117l, nors \u0161ios informavimo ir patarim\u0173 teikimo pastangos yra ger\u0105 linkin\u010dios, jos grei\u010diausiai nesukels joki\u0173 reali\u0173 poky\u010di\u0173. I\u0161 ties\u0173, jei 26 neaktyv\u016bs \u017emon\u0117s gauna fizinio aktyvumo patarimus<\/a>, tik\u0117tina, kad tik vienas i\u0161 j\u0173 v\u0117liau pasieks rekomenduojam\u0105 fizinio aktyvumo lyg\u012f.<\/p>\n

Kiti gydytojai \u017eengia ir tolesn\u012f \u017eingsn\u012f, nor\u0117dami paskatinti poky\u010dius, sakydami \u201ej\u016bs turite keistis\u201c arba \u201ej\u016bs turite tapti aktyvesniu DABAR\u201c. \u0160is, labiau spaud\u017eiantis b\u016bdas paskatinti fizin\u012f aktyvum\u0105, gali tur\u0117ti atvirk\u0161tin\u012f efekt\u0105 ir padidinti asmens nenor\u0105 keistis.\u00a0 Ekstremaliomis aplinkyb\u0117mis gydytojas gali netgi bandyti i\u0161g\u0105sdinti \u017emog\u0173, kad prad\u0117t\u0173 keistis<\/a>, nurodydamas nepageidaujamas pasekmes sveikatai, jei nebus poky\u010di\u0173. \u00a0Pastangos i\u0161g\u0105sdinti \u017emones tiek, kad prad\u0117t\u0173 keistis, paprastai yra neefektyvios<\/a>, nebent \u017emogus save mato kaip galint\u012f keistis. Taigi klausimas i\u0161lieka: koks yra geriausias b\u016bdas motyvuoti \u017emones didinti savo fizin\u012f aktyvum\u0105?<\/p>\n

2018 m. m\u016bs\u0173 grup\u0117<\/a> paskelb\u0117 didel\u0119 meta analiz\u0119<\/a>, kuri band\u0117 atsakyti \u012f \u0161\u012f klausim\u0105. Pirmiausia per\u017ei\u016br\u0117jome daugiau nei 100 skirting\u0173 fizinio aktyvumo skatinimo intervencij\u0173 ir nustat\u0117me kiekvienos\u00a0 elgesio keitimo metodik\u0105. Tada band\u0117me nustatyti, kurie elgesio poky\u010di\u0173 metodai padidino fizinio aktyvumo motyvacij\u0105. Rezultatai atskleid\u0117 dvi pagrindines elgesio poky\u010di\u0173 metod\u0173 grupes, kurios, pana\u0161u, didina motyvacij\u0105.<\/p>\n

Pirm\u0105j\u0105 grup\u0119 sudar\u0117 savireguliacijos metodai<\/a>. M\u016bs\u0173 analiz\u0117je savireguliacijos metodai (t. y. fizinio aktyvumo lygio savikontrol\u0117, gr\u012f\u017etamasis ry\u0161ys apie veiklos rezultatus, fizinio aktyvumo tiksl\u0173 nustatymas, veiksm\u0173 plano<\/a> sudarymas ir problem\u0173 sprendimo strategij\u0173 panaudojimas fizin\u0117s veiklos kli\u016btims \u012fveikti) visi tur\u0117jo \u012ftakos motyvacijai.\u00a0 Be to, intervencijos, kurios naudojo savikontrol\u0119 kartu su bent viena kita savireguliavimo technika, labiau skatino motyvacij\u0105 nei kitos intervencijos. Ankstesni tyrimai parod\u0117, kad savireguliavimo metodai yra labai svarb\u016bs kei\u010diant elges\u012f (pvz. fizin\u012f aktyvum\u0105, r\u016bkym\u0105<\/a>) ir m\u016bs\u0173 tyrimas parod\u0117, kad jie taip pat yra labai svarb\u016bs didinant motyvacij\u0105. Tod\u0117l pasiekus, kad \u017emon\u0117s i\u0161bandyt\u0173 kai kuriuos savireguliacijos metodus, galima pad\u0117ti jiems tapti aktyvesniais ir jaustis labiau motyvuotais.<\/p>\n

Antr\u0105j\u0105 grup\u0119 sudar\u0117 elgesio poky\u010di\u0173 metodai, susij\u0119 su dalyvavimu treniruo\u010di\u0173 pamokose, \u012fskaitant nurodymus, kaip atlikti fizinius pratimus, demonstracijas ir galimybes praktikuoti naujus fizinio aktyvumo b\u016bdus. Intervencijos, kuriose buvo naudojami \u0161ie metodai, ir intervencijos, kurios buvo vedamos asmeni\u0161kai arba \u017emoni\u0173 grup\u0117ms, didino fizinio aktyvumo motyvacij\u0105. Tai gali b\u016bti d\u0117l socialinio palaikymo i\u0161 instruktori\u0173, arba d\u0117l galimyb\u0117s pasilyginti su kitais dalyviais (tuo pa\u010diu smagiai leid\u017eiant laik\u0105). Nors neaktyviam \u017emogui gali atrodyti nelengva staiga patekus \u012f grupini\u0173 u\u017esi\u0117mim\u0173 pamokas, ta\u010diau yra didel\u0117 tikimyb\u0117, kad tai padidins j\u0173 motyvacij\u0105 b\u016bti aktyviais.<\/p>\n

Apibendrinant galima pasakyti, kad n\u0117ra 100 proc. s\u0117kming\u0173 b\u016bd\u0173 motyvuoti asmen\u012f tapti fizi\u0161kai aktyviu, ta\u010diau m\u016bs\u0173 tyrimai rodo, kad savireguliacijos skatinimas ir dalyvavimas pratim\u0173 pamokose gali b\u016bti gera prad\u017eia. Taigi, kai kit\u0105 kart\u0105 susidursite su klientu ar pacientu, kuriam b\u016bt\u0173 naudinga \u0161iek tiek daugiau jud\u0117ti, i\u0161bandykite kai kuriuos \u017eemiau pateiktus praktinius patarimus. Jie neb\u016btinai tiks visiems, ta\u010diau bent jau\u00a0 suteiks jums kelet\u0105 papildom\u0173 \u012franki\u0173, kuriuos gal\u0117site panaudoti motyvuodami kitus. Laimingo motyvavimo!<\/p>\n

Praktin\u0117s rekomendacijos<\/p>\n

    \n
  1. Steb\u0117jimas.<\/strong> Papra\u0161ykite asmen\u0173 sekti j\u0173 fizinio aktyvumo lyg\u012f naudojant \u00a0program\u0117les<\/a>, aktyvumo steb\u0117toj\u0105<\/a>, ar popierin\u012f dienora\u0161t\u012f<\/a>. Pasi\u016blykite jiems atspausdint\u0105 s\u0105ra\u0161\u0105 su keliais savistabos variantais, kuriuos j\u016bs pats rekomenduotum\u0117te.<\/li>\n
  2. Patikrinimas.<\/strong> Papra\u0161ykite asmens pasitikrinti savistabos priemon\u0117je ar jie i\u0161 ties\u0173 tokie aktyv\u016bs kaip galvojo bei identifikuoti tuos kartus kuomet fizin\u0117 veikla gal\u0117jo b\u016bti \u012fterpta j\u0173 dienotvark\u0117je.<\/li>\n
  3. Tikslo nustatymas<\/strong><\/a> ir <\/strong>plan\u0173 sudarymas<\/strong><\/a>. <\/strong>Papra\u0161ykite asmens nusistatyti veiklos tiksl\u0105, kuris b\u016bt\u0173 realisti\u0161kas lyginant su tuo, k\u0105 jie daro \u0161iuo metu (nuo \u017eingsni\u0173 1 ir 2 bei auk\u0161\u010diau), taip pat, paruo\u0161ti plan\u0105 kada, kur ir kaip jie tai pasieks.<\/li>\n
  4. Tiesiog padaryk tai<\/strong>. Pasi\u016blykite asmeniui \u012fvairi\u0173 fizinio aktyvumo u\u017esi\u0117mim\u0173, suaugusi\u0173j\u0173 sporto lygas ar netoliese esan\u010di\u0173 park\u0173 s\u0105ra\u0161\u0105 ir pad\u0117kite pasirinkti jiems \u012fdomiausios veiklos galimybes. Taip pat paai\u0161kinti, kad prad\u017eia yra labai sud\u0117tinga, ta\u010diau tai gali pad\u0117ti jiems jaustis labiau motyvuotais.<\/li>\n
  5. Pagrindinis d\u0117mesys motyvacijai.<\/strong> Pasakykite asmeniui, kad yra normalu jaustis nemotyvuotu ir kad tyrim\u0173 rezultatai rodo, kad \u0161ios strategijos gali tuo pa\u010diu metu jiems pad\u0117ti ir tapti aktyvesniais, ir labiau motyvuotais.<\/li>\n<\/ol>\n

    \u00a0<\/em><\/strong><\/p>\n

    Vert\u0117 Antanas Go\u0161tautas<\/em><\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

    By Keegan Knittle, University of Helsinki, Finland Here\u2019s a familiar story from primary care: an individual who would clearly benefit from more physical activity comes into the clinic. We discuss their physical (in)activity, and in the end, the person says […]<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":1216,"comment_status":"closed","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_et_pb_use_builder":"","_et_pb_old_content":"","_et_gb_content_width":"","_monsterinsights_skip_tracking":false,"_monsterinsights_sitenote_active":false,"_monsterinsights_sitenote_note":"","_monsterinsights_sitenote_category":0,"_uf_show_specific_survey":0,"_uf_disable_surveys":false,"footnotes":""},"categories":[25,27,24],"tags":[],"class_list":["post-1197","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-goal-setting","category-motivation","category-self-regulation"],"translation":{"provider":"WPGlobus","version":"3.0.2","language":"lt","enabled_languages":["en","id","my","bg","zh","hr","cz","da","de","es","fr","gr","he","it","ja","kr","lv","lt","hu","nl","no","pl","pt","ro","ru","sk","fi","sv","tr","uk"],"languages":{"en":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"id":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"my":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"bg":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"zh":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"hr":{"title":false,"content":false,"excerpt":false},"cz":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"da":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"de":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"es":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"fr":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"gr":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"he":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"it":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"ja":{"title":false,"content":false,"excerpt":false},"kr":{"title":false,"content":false,"excerpt":false},"lv":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"lt":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"hu":{"title":false,"content":false,"excerpt":false},"nl":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"no":{"title":false,"content":false,"excerpt":false},"pl":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"pt":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"ro":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"ru":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"sk":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"fi":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"sv":{"title":false,"content":false,"excerpt":false},"tr":{"title":true,"content":true,"excerpt":false},"uk":{"title":true,"content":true,"excerpt":false}}},"aioseo_notices":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/1197","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=1197"}],"version-history":[{"count":21,"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/1197\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":4614,"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/1197\/revisions\/4614"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media\/1216"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=1197"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=1197"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/practicalhealthpsychology.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=1197"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}