Savireguliacija nuo teorijos į praktiką: paciento tikslų keistis palaikymas.

Posted on Posted in Self-regulation, Uncategorized

Stan Maes & Véronique De Gucht, Leideno Universitas, Nyderlandai

Per pastaruosius dešimtmečius individo vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje plėtojosi nuo „medicinos režimo laikymosi“, reiškiančio paklusnumą, iki „savęs valdymo“ reiškiančio atsakomybę už savo sveikatos ir ligos kontrolę. Pastaruoju metu, dėmesys susitelkė ties savireguliacijos sąvoka, išreiškiančia sisteminį procesą, kuris įjungia asmens su sveikata susijusių tikslų nustatymą ir elgesį šių tikslų pasiekimui. Tęstinių savireguliacijos procesų iliustravimui, šiame pristatyme, mes pasirinkome senovinį „auroboros“ (gyvatės, ryjančios savo uodegą, įvaizdį).

Savireguliacija vyksta palaipsniui: (1) tikslo supratimas ir sukonkretinimas (2) aktyvus tikslo įgyvendinimas ir (3) tikslo pasiekimas, palaikymas ar atsisakymas. Toliau, šių savireguliacijos tarpsnių iliustracijai, mes pasirinkome individo Džono pavyzdį, kurį ištiko miokardo infarktas.

Fazė 1 

Pirmoje fazėje, individas turi suprasti ir nusistatyti realistiškus ir asmeniškai tinkamus su sveikata susijusius (pasikeitimo) tikslus. Pavyzdžiui, paklausus Džono „ką jums reikštų pasveikimas“, jis galėtų atsakyti, kad jam svarbu pasivaikščiojimas gamtoje su savo vaikaičiu. Vienok, pradžiai, Džonas galėtų nusistatyti tikslą „pradėti trumpus pasivaikščiojimus kaimynystėje“. Svarbu, kad tokį tikslą nusistato pats asmuo, realistiškai įvertinęs savo funkcionalumo galimybes. Savarankiškai nustatytas tikslas lengviau įgyvendinamas negu paskirtas kito. Motyvacinio interviu technikos gali padėti nemotyvuotam pacientui nusistatyti asmeninius tikslus.

Fazė 2

Antrai fazei būdinga tikslo siekimas. Individas turi sumažinti atotrūkį tarp kognityvumo (pvz. ketinimų) ir veiksmo. Tam reikalingas specifinis „veiksmo planas“, pagrįstas konkrečiu numatymu kada, kur ir kaip reikia veikti. Mūsų pavyzdyje, tai galėtų būti maždaug taip: „nuo kitos savaitės, aš su žmona, eisiu į šalia esančią daržovių parduotuvę pirkti maisto pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 15 val.“. Yra parodyta, kad tokie veiksmų planai kaip šis, kurie numato pakankamai detalių, sustiprina tikslų pasiekimą, susijusių su fiziniai pratimais, sveika mityba ir kitokiu sveikatos elgesiu.

Be to, svarbu paminėti, kad siekiant tikslo, yra trys reguliuojantys mechanizmai. Pirmas, yra grįžtamasis ryšys, kuris įtraukia progreso įvertinimą ir monitoringą. Mūsų pavyzdyje, Džono galima paprašyti, registruoti savo aktyvumą, pasitikrinimui ar jis pasiekė savo užsibrėžtą tikslą. Rezultatai gali būti aptarti su Džonu sėkmės ar problemos, kurią reikės įveikti ateityje, įvertinimui. Antras mechanizmas įtraukia numatomuosius ar grįžtamojo ryšio procesus, kurie įtraukia rezultatų numatymą (pvz. ką asmuo galvoja apie savo veiksmo pasekmes) ir įsitikinimus apie savo veiksmingumą (pavyzdžiui ar asmuo jaučia, kad jis gali sėkmingai veikti). Tikėjimąsi rezultatų ir saviveiksmingumą sustiprina stebėjimas kitų sėkmės, tikslų progresas ir padrąsinimas. Klinicistai turi pasirūpinti pacientų bendravimu su kitais žmonėmis, kurie sėkmingai pasiekia panašių tikslų ir sudaryti galimybę gauti palaikymą pacientui, siekiant savų tikslų. Paskutinis mechanizmas įtraukia aktyvius kontrolės procesus, tęstinių pastangų užtikrinimui, nepaisant konkuruojančių tikslų ar aplinkybių. Atsitraukimas nuo savo nusistatyto tikslo, pavyzdžiui, gyvenimo įvykio, gali sužlugdyti tikslo siekimą. Progreso nebuvimas, siekiant tikslo (pavyzdžiui, nesėkmė) taip pat dažnai siejamas su bloga nuotaika. Jei tai atsitinka, kas nors turėtų pasiūlyti palaikymą Džonui, šių emocijų įveikimui ir padėti įveikti nesėkmę, vertinant tai kaip mokymosi patyrimą.

Fazė 3

Trečioje fazėje dėmesys sutelkiamas ties tikslo pasiekimu, palaikymu ir pabaiga. Tikslo pasiekimas nėra pabaiga, bet labiau nauja pradžia. Individai turėtų būti padrąsinami nusistatyti naujus tikslus progreso išlaikymui. Tačiau, jei nusistatyti savo sveikatos tikslai yra nepasiekiami, išmintingiau yra atsisakyti nuo jų ir pasirinkti lengviau įveikiamą tikslą. Mūsų pavyzdyje Džonas gali tęsti siekimą didesnio fizinio aktyvumo arba nusistatyti naują tikslą – trumpai pasivaikščioti kasdien su šunimi. Saviveiksmingumo ir socialinio palaikymo puoselėjimas yra svarbūs sėkmės ženklai.

Daugelis tyrimų patvirtino savireguliacijos intervencijų naudingumą, keičiant sveikatos elgesį, sveikų žmonių populiacijoje, ir taip pat, tarp pacientų sergančių lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, viršsvorio mažinimas sergant 2 tipo diabetu, fizinio aktyvumo didinimas sergančių artritu tarpe, gyvensenos pakeitimas reabilituojamiems dėl širdies ligos, aktyvumo bei poilsio subalansavimas turintiems lėtinį nuovargio sindromą.

Paveikslėlis: Savireguliacijos ciklas.

Praktinės rekomendacijos

1) Padėkite individui suformuluoti asmeninio pasikeitimo tikslą, susijusį su svarbia sveikatos problema (pvz. ką jums galėtų reikšti pasveikimas?). Šie tikslai turėtų būti konkretūs, svarbūs individui, nei per lengvi, nei per sunkūs, pasiekiami per apibrėžtą laiką.

2) Padėkite individui sudaryti veiksmo planą, paklausdamas kada, kur, kaip ir kiek ilgai pacientas veiks, siekdamas užsibrėžto tikslo.

3) Pasiūlykite individui sudaryti „tikslo kopėčias“, kurios reiškia savo paties vertinamus žingsnius link tikslo pasiekimo.

4) Sustiprinkite individo saviveiksmingumą, parodydami kitų pacientų pavyzdžius, kurie pasiekė panašių tikslų, padrąsink pacientą, pagirk jį dėl progreso. Pamokykite individą kaip įveikti trukdžius ir atkrytį.

5) Palaikykite tikslo tęstinumą ir padėkite individui performuluoti tikslą į lengviau pasiekiamą, jei dabartine forma pacientas to pasiekti negali.

Translated by: Antanas Gostautas